Baltų kraštuose ir Lietuvoje palaikų deginimas tradicija išpopuliarėjo I-ojo tūkstantmečio prieš mūsų erą viduryje, mirusius artimuosius laidodavo dvejopai: ir kremuodavo, ir laidodavo į žemę. Tuo laikotarpiu Vakarų Lietuvoje sudegintų mirusiųjų palaikų kapai buvo įrengiami molinėse urnose ar duobutėse dar vadinamose krūsnyse. Kitoje Lietuvos dalyje mirusieji buvo laidojami kapinynuose. Vienas laidojimo būdas keitė kitą, o neretai ir abu būdai buvo praktikuojami kartu. Dabartinės Lietuvos teritorijoje visuotinai V a. įsigalėjęs palaikų kremavimas gyvavo iki XIII a. Tik žiemgaliai ir žemaičiai mirusiuosius laidojo nedegintus.  Anot tyrinėtojų, šiame paprotyje galima įžvelgti Saulės kulto apraiškas: ugnis ir Saulė – du neatsiejami dalykai. Tikėta, kad ugnis apvalo vėlę nuo visų per gyvenimą sukauptų blogybių. Oficialiai palaikų kremavimas Lietuvoje įteisintas 1932 m., o 1936 m. Kauno medicinos universitete pradėjo veikti pirmasis techninis krematoriumas, 2003 m. jis uždarytas kaip neatitinkantis šiuolaikinių reikalavimų.2004 m. laidojimo apeigos kremuojant aprašytos ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos išleistame „Laidojimo apeigyne”. Liturgiškai atsisveikinimas su velioniu jį laidojant ar kremuojant beveik nesiskiria.